Jeigu šiandien turėčiau papasakoti savo istoriją, turbūt net nežinočiau, nuo kurio taško pradėti. Nes mano gyvenime buvo tiek skirtingų etapų, tiek posūkių, tiek ieškojimų, tiek „galbūt čia jau mano“, kad ilgą laiką pati negalėjau suprasti, kaip visa tai susiję. Šiandien pradedu matyti, galbūt niekas nebuvo atsitiktinai, galbūt kiekvienas kelias, kuriuo ėjau, kiekvienas žmogus, kurį sutikau, kiekvienas skausmas, kiekvienas nusivylimas, kiekvienas bandymas ir net tai, ką kažkada laikiau klaida, po truputį vedė mane ten, kur esu šiandien. Į save...

⸻

Viskas prasidėjo daug anksčiau, nei pati tai supratau. Kiek save atsimenu mažą, visada norėjau turėti savo kampelį, vis norėdavau pabūti viena, dažnai slėpdavausi. Kai kiti vaikai čiuoždavo slidėmis nuo kalno, aš kartais stebėdavau juos pro langą. Aplinkiniams atrodydavo keista: „Kodėl ji nedaro kaip visi?“ O aš tiesiog norėjau pabūti savo pasaulyje. Gamtoje man patiko ramybė, patiko būti vienai, patiko stebėti. Net pas močiutę kaime kartais pasislėpdavau, kai mama atvažiuodavo manęs pasiimti. Tada dar nežinojau, kad tas noras turėti savo erdvę lydės mane visą gyvenimą. Ir šiandien žiūrėdama atgal suprantu – aš ne tiek ieškojau vietos, kiek ieškojau vietos būti savimi.

⸻

O dar aš labai mėgau kalbėti.... Atsimenu, kaip iš dėžių buvau pasidariusi televizorių ir seneliams skaitydavau žinias, - man tada, tai buvo žaidimas. Bet šiandien šypsausi pagalvojusi, kad galbūt net tada manyje jau buvo tai, ką tik dabar pradedu atpažinti. Norėjau kalbėti, norėjau kurti, norėjau kažkuo dalintis. Tik tada dar nežinojau kuo...

⸻

Galbūt saugumo taip pat ieškojau visą gyvenimą. Augom vieno kambario bute. Aš, sesė, o kai man buvo dešimt, gimė brolis. Vėliau persikėlėme į didesnį butą, aš labai džiaugiausi, nes pagaliau buvo pažadėtas mano kampelis. Maniau, kad pagaliau turėsiu savo vietą. Bet gyvenimas turėjo kitų planų... Pas mus apsigyveno mamos mama. Iš pradžių labai laukiau jos, tikėjausi, kad ji bus tokia, kokią pažinojau savo močiutę kaime – šilta, mylinti, saugi. Bet realybė buvo visai kitokia. Ji sirgo Alzheimerio liga, nors tada to nesupratome niekas. Gyvenome aplink kaltinimus, dramas, nesupratimą. Ir man skaudėjo. Tik daug vėliau, kai jau buvau išėjusi iš tėvų namų, mano šeima suprato, kas iš tikrųjų vyko. Šiandien į tai žiūriu kitaip, nes gal net ir tas gyvenimo etapas mane vedė į tą patį – susikurti savo vietą pačiai...

⸻

Mano gyvenime buvo ir daug išėjimų. Tėtis išėjo, kai buvau vienerių. Jis pasirinko kitą gyvenimą. Aš nebuvau visiškai be jo – bendravome, jis mane mylėjo, ir aš jį labai mylėjau. Bet jo nebuvo šalia taip, kaip vaikui norisi turėti tėtį. Turėjau antrą tėtį, kuris mane užaugino. Ir jis taip pat išėjo... Turėjau sesę, kuri paauglystėje buvo mano užnugaris. Ir jos taip pat vieną dieną nebeliko šalia. Galbūt tada dar nesupratau, kiek manyje yra saugumo paieškos. Šiandien suprantu. Galbūt saugumą, kurio taip laukiau iš kitų, turėjau išmokti susikurti pati...

⸻

Tada gyvenimas mane nunešė kitur... Kol buvau maža, rašydavau. Bet paauglystėje pasaulis apsivertė. Draugai, linksmybės, vakarėliai, pramogos. Buvo ir patyčių. Nebuvo artimų žmonių, su kuriais galėčiau apie tai kalbėti. Dabar man atrodo, kad nemažai metų tiesiog bėgau nuo savęs. Nuo savo jausmų. Nuo to, ko nežinojau, kaip išreikšti. Nuo savęs pačios. Ir jeigu reikėtų pasakyti atvirai, turbūt nuo paauglystės iki beveik trisdešimt penkerių metų gyvenau autopilotu. Taip, kaip įprasta. Taip, kaip reikia. Taip, kaip nori kiti. Tik visada su savo prieskoniais. Nes net tada kažkur manyje gyveno tas pats vaikas, kuris sakė: „Aš vis tiek darysiu savaip.“

⸻

Aš visada buvau tarp žmonių. Mano kelias prasidėjo nuo padavėjos darbo. Vėliau tapau barmene, kasininke-referente, projektų vadovo asistente, projektų vadove, padalinio vadove. Dirbau su žmonėmis. Visą gyvenimą buvau apsupta žmonių. Buvo ir ketveri metai vaiko priežiūros atostogų. O gimus trečiam vaikui, prieš beveik dešimt metų, pradėjau kurti veiklas sau. Ir tada supratau dar vieną savo savybę. Prieš keisdama kryptį visada stengdavausi susikurti saugų pagrindą. Kad visiems būtų saugu, kad šeimai būtų pakankamai, kad galėčiau pereiti iš vieno etapo į kitą. Todėl dažnai dirbdavau per du darbus, kad tik pasiruoščiau kitam žingsniui. Šiandien suprantu, kad tai buvo mano kontrolė. Man reikėjo žinoti, kas bus rytoj.

⸻

Ir tada į mano duris pasibeldė tinklinis marketingas. Tai buvo daugiau nei prieš dešimt metų. Grožis, moters veido priežiūra, makiažas. Turėjome nuostabią vedlę – charizmatišką, jauną, energingą moterį. Iš jos sėmiausi energijos, pasitikėjimo savimi. Mokiausi, augau, tobulėjau, pradėjau kurti. Išmokau begalę dalykų. Tada dar nežinojau, kad vieną dieną būtent ši patirtis taps viena svarbiausių mano gyvenimo pamokų.

⸻

Vieną vakarą gavau žinutę. Tiksliai jos šiandien nebeatsimenu, tik prisimenu, kaip ją pajutau. Aš ją priėmiau kaip pasakymą, kad kopijuoju, kad kažkuo nesu unikali. Nors niekada sąmoningai nekopijavau nei tekstų, nei nuotraukų, nei bendravimo. Gal kažkas ir buvo panašu, gal poza, gal mintis, gal kažkoks momentas. Bet aš visada tai išreikšdavau savaip... Vis dėlto tada to neatskyriau. Aš svetimą žodį priėmiau kaip savo tiesą. Ir labai skaudžiai. Kitą rytą turėjome važiuoti į Vilnių – lyderių susitikimą, pristatymą. Važiavo visa mergaičių kompanija ir ta pati lyderė. Aš neišvažiavau. Nieko neaiškinau. Nieko nepasakojau. Tiesiog pasakiau, kad nevažiuosiu. Ir prisimenu, kad vėliau socialiniuose tinkluose įkėliau savo nuotrauką gamtoje, prie kelio. Ir parašiau: „Einu ieškoti savęs.“

⸻

Šiandien žiūriu į tą akimirką visai kitaip. Aš jos nekaltinu, priešingai... Šiandien priimu tai kaip didžiausią dovaną. Nes dabar suprantu: tai nebuvo apie mane, tai buvo apie ją... Apie jos patirtis, jos matymą, jos vidinį pasaulį. O aš tada dar nemokėjau atskirti, kas yra mano, o kas – kito žmogaus. Priėmiau jos tiesą kaip savo. Ir būtent todėl išėjau ieškoti savęs.

⸻

Aš nustojau pardavinėti, bet nenustojau ieškoti. Produktus naudojau ir toliau, bet pasirinkau kitą kryptį. Išėjau mokytis makiažo. Ir ten praleidau devynerius metus. Devynerius metus dirbau su moterimis. Ir šiandien prisimenu vieną klausimą, kurį beveik visada užduodavau prieš pradėdama dažyti: „O kaip jausiesi tu?“ Moteris galėdavo ateiti ir pasakyti: „Padaryk gražiai.“ Aš galėjau padaryti taip, kaip man atrodė gražu, bet man visada buvo svarbu: o kaip jausiesi tu? Ir tada dar kartą supratau, kad mane domina ne vien išorinis grožis. Man rūpi moteris, jos būsena, jos jausmai, jos istorija, jos santykis su savimi. Mano kėdėje buvo daugybė moterų, kurios iš tikrųjų buvo išgirstos. Kartais net ne apie makiažą kalbėdavom. Ir šiandien suprantu – galbūt tada jau dariau tai, ką darau šiandien. Tik dar nemokėjau to pavadinti...

⸻

Bet ir šitas kelias nebuvo galutinis, pradėjo trikti sveikata, atsirado alergijos nuo makiažo priemonių. Bandžiau keisti kryptį į ilgalaikį makiažą. Bet supratau, kad ilgas, kruopštus, monotoniškas darbas nėra mano. Man trūko pokalbio, trūko gylio. Man neužteko išorinio grožio. Ir tada prasidėjo tikroji savęs paieška.

⸻

Numerologija, hipnoterapija, taro kortos, reiki mokymai, viešasis kalbėjimas, mokymai apie matomumą, kaip fotografuoti, kaip susikurti interneto svetainę – beje, ją susikūriau pati. Kaip komunikuoti, kaip būti matomai ir dar daugybė skirtingų dalykų. Kai kurie buvo gilūs, kai kurie – paviršutiniški. Kai kurie liko mano gyvenime. Kai kurie tiesiog išėjo. Bet šiandien suprantu, kad nė vienas nebuvo veltui. Jie man parodė mano galimybes. Leido suprasti, kas man tinka. O dar svarbiau – kas man netinka. Ir leido suprasti vieną labai svarbų dalyką: aš nesu kaip visi. Man taip, kaip visiems, netinka. Aš priimu informaciją, mokausi, pasiimu tai, kas mano, bet kuriu savaip. Instrukcijų ir taisyklių niekada labai nemėgau. Mano šeima net nebevartoja frazės: „Bet niekas taip nedaro.“ Nes jie jau žino - aš padarysiu.

⸻

Ir vis tiek kažko trūko... Aš kūriau motyvacinius tekstus. „Šviesos žinutes“. Reelsus, ruošiau asmenines analizes. Mačiau, kad įkvepiu moteris. Žinojau, kad kažkas, perskaitęs mano žodžius, pradeda kitaip žiūrėti į savo gyvenimą. Bet viduje vis tiek jaučiau: dar ne iki galo mano. Atrodė, kad duodu, duodu, duodu… Bet niekas negrįžta atgal. Ir vieną dieną supratau: nesinori dalinti iš tuščio puodo. Norisi prisipildyti pačiai.

⸻

Aš visą gyvenimą kūriau saugumą kitiems - šeimai, vaikams, žmonėms šalia. Visiems, kad būtų gera, ramu, saugu. Kartais atsisėsdavau ir galvodavau: o kas lieka man? Ir tada pradėjau suprasti dar vieną savo gyvenimo pamoką. Mano mama visą gyvenimą judėjo, darė, nešė... Kai liko viena su dviem vaikais, viską tempė ant savo pečių. Ji iki šiol labai daug daro dėl kitų. Ir nors ji niekada nesakė, kad man negalima ilsėtis, kartais net jos žodžiai: „Reikia pailsėti“ manyje sukelia kaltę. Kodėl? Dar nežinau iki galo. Gal todėl, kad labai anksti išmokau matyti moterį, kuri viską daro pati. Ir kažkur giliai manyje atsirado baimė nuvilti. Baimė nebūti pakankamai gera. Baimė sustoti. Galbūt viena didžiausių mano pamokų yra išmokti: nebetęsti svetimo kelio. Ir paleisti kontrolę.

⸻

Ir tada vieną kartą aš padariau kitaip. Uždariau paskutinę savo veiklą. Neturėjau plano. Neturėjau konkrečių veiksmų. Neturėjau saugaus pagrindo kitam etapui. Pirmą kartą pasakiau: „Bus kaip bus.“ Paleidau kontrolę. Išėjau pailsėti. Ir tada prasidėjo mano kūryba. Mintys... Žodžiai... Idėjos... Aš pradėjau matyti dar daugiau... Stebėdama moteris socialiniuose tinkluose, dažnai matau joms begalę galimybių. Pastebiu, ką jos galėtų pakeisti. Ką galėtų išbandyti. Ką galėtų pamatyti kitaip. Kartais atrodo, kad mano galvoje tiek daug, jog visa tai netelpa į vieną dieną. Ir kartais jaučiu: aš netelpu savyje. Bet save pamatyti man buvo sunkiausia Gal todėl ir pradėjau rašyti, gal todėl ir ieškojau, gal todėl ir šiandien esu čia. Nes labai lengva pamatyti kitą žmogų. Pamatyti jo stiprybę, jo galimybes, jo talentą, jo baimę, jo potencialą. O save pamatyti – daug sunkiau. Todėl kai manęs paklausia: „O kas tu iš tikrųjų?“ kartais net nežinau, ką atsakyti. Numerologė? Hipnoterapeutė? Mentorė? Kūrėja? Moteris, kuri daug ką moka? Visa tai yra dalis manęs. Bet nei vienas žodis manęs iki galo neapibūdina. Ir galbūt todėl, kad aš nesu profesija. Aš esu kelias...

⸻

Šiandien pradedu suprasti, kad viskas, ko mokiausi, viskas, ką patyriau, visi įrankiai, kuriuos rinkau tarsi į stalčius, pagaliau pradeda jungtis. Numerologija. Hipnoterapija. Savęs pažinimas. Darbas su vidiniu pasauliu. Darbas su pasąmone. Pokalbis. Klausymas. Man jie nėra galutinis tikslas. Tai tik įrankiai. Įrankiai, kurie gali padėti moteriai geriau suprasti save. Išgirsti save, pamatyti tai, ko pati galbūt ilgą laiką nematė. Atskirti: kas yra mano, o kas įdėta kitų. Kas yra mano balsas. O kas – svetima tiesa.

⸻

Ir šiandien, kai kartais išgirstu: „Kažkas kažką kopijuoja…“ aš jau nebeskaudinu savęs. Man tai kelia šypseną. Nes dabar žinau: kiekvienas turi savo kelią. Ir mano kelias yra mano.

⸻

Gal todėl šiandien ir noriu atverti erdvę kitoms moterims. Nes pati visą gyvenimą ieškojau savo kampelio, ir savęs. O šiandien suprantu: tas kampelis nėra kambarys, nėra studija, nėra konkreti vieta. Ta erdvė esu aš. Nesvarbu, kur būčiau. Ir dabar noriu tą erdvę atverti kitoms. Noriu, kad moteris galėtų ateiti ne tam, kad būtų pataisyta. Ne tam, kad taptų kažkuo kitu. Ne tam, kad gautų dar vieną instrukciją, kaip turi gyventi. O tam, kad sustotų, atsikvėptų ir išgirstų save. Ir galbūt pirmą kartą po ilgo laiko paklaustų: „O ko noriu aš?“.

⸻

Kodėl aš tai darau? Nes aš pati ten buvau. Buvau toje vietoje, kur nežinojau, kas esu. Kur gyvenau autopilotu, kur bandžiau būti stipri, kur rūpinausi kitais, kur ieškojau saugumo išorėje, kur priėmiau svetimus žodžius kaip savo tiesą, kur ieškojau savęs per skirtingus žmones, darbus, veiklas, mokymus ir įrankius. Kur daviau tiek daug, kad vieną dieną pajutau, jog pati esu tuščia. Ir todėl šiandien nenoriu sakyti moteriai: „Aš žinau, kaip tau reikia gyventi.“... Aš noriu pasakyti: „Aš žinau, kaip jaučiasi būti ten. Eikime pažiūrėti, kur esi tu.“

⸻

Ir jeigu šiandien galėčiau grįžti pas tą Vaidą, kuri gavo tą skaudžią žinutę, aš ją apkabinčiau. Ir pasakyčiau: „Vaida, tai ne apie tave. Tai kalba jos pačios žaizdos. Drąsiai eik savo keliu, jei jauti, kad tai tavo.“ Galbūt tada dar nesupratau šių žodžių. Šiandien jie yra mano gyvenimo dalis.

⸻

Ir jeigu galėčiau šiandien kažką pasakyti moteriai, kuri skaito šią istoriją, turbūt pasakyčiau tą patį: Tu niekur nevėluoji, nėra vieno tinkamo amžiaus pradėti, nėra vieno teisingo kelio, nėra būtina žinoti visus atsakymus. Tavo gyvenime niekas nevyksta be reikalo. Net tai, ko šiandien nesupranti. Net tai, kas skauda. Net tai, ką laikai klaida. Galbūt tai tik dar vienas posūkis, tik dar viena pamoka, dar vienas žingsnis - atgal į save.

⸻

Ir čia turėtų būti pabaiga… Bet jos nebus. Nes šiandien pagaliau suprantu: mano istorija negali turėti pabaigos. Kaip gali baigtis kelias į save? Juk kiekvienas naujas gyvenimo etapas atneša naujų klausimų, naują pažinimą, naujas pamokas, naujus suvokimus. Mes augame, keičiamės, paleidžiame, vėl atrandame, vėl pasimetame, ir vėl grįžtame. Todėl ši istorija liks pildoma. Gal šiandien joje yra tai, ką jau suprantu, rytoj atsiras dar kažkas. Po metų gal perskaitysiu šiuos žodžius ir pati nustebsiu, kiek daug manyje jau bus pasikeitę.... Ir tai yra gerai, nes kelias į save nėra baigtinis. Jis baigsis tik tada, kai manęs nebebus. O iki tol… aš eisiu, mokysiuosi, klysiu, kursiu, paleisiu, vėl pradėsiu. Ir vis iš naujo sutiksiu save... Todėl šiandien neužveriu šios istorijos, palieku jai vietos. Vietos naujiems skyriams, naujiems patyrimams, naujoms pamokoms, naujiems suvokimams.... Ir galbūt vieną dieną čia atsiras dar vienas sakinys. O gal ir visas naujas skyrius.

⸻

Tai mano kelionė... Moters kelionė į save... Ir ji tęsiasi…

MANO ISTORIJA...